Afektiniai sutrikimai yra dažniausiai pasitaikančios psichinės ligos ir būna kartu su kitais gretutiniais psichikos sutrikimais (nerimu, priklausomybėmis, asmenybės sutrikimais).

Dėl savižudybės rizikos depresijos laikotarpiais, jie vertinami kaip esminiai pavojingi gyvybei. Dėl didelio poveikio psichosocialinei pacientų integracijai tai yra taip pat didelė našta artimiesiems. Pagal DALY (neįgaliesiems prarastų gyvenimo metų) vien tik unipolinė depresija yra pirmoji tarp „sveiko gyvenimo metų“ praradimo priežasčių visame pasaulyje. Afektiniai sutrikimai Europoje sudaro 7 % visų ligų naštos.

Skubi gydymo antidepresantais fazė, kurios tikslas yra visiška remisija, veda tiesiogiai į palaikomąjį gydymą. Beveik visų šiandien rinkoje esančių antidepresantų veikimo mechanizmas pagrįstas 1960 metais suformuluota monoaminų stokos depresijos hipoteze. Remiantis šia hipoteze, veikdami receptorius antidepresantai koreguoja serotonino ir noradrenalino stoką smegenyse ir sužadina nuotaikos pakilimą. Antidepresantų veiksmingumas siekia 60-70 %, tai yra maždaug trečdalis pacientų į pradinį gydymą vaistais nereaguoja. Tokiais atvejais būtina pereiti prie kito preparato arba pritaikyti papildomas priemones.¹

¹ Fleischhacker & Hinterhuber. Textbook of Psychiatry. Springer Vienna New York 2012, 154-177.