Epilepsija yra vienas labiausiai paplitusių neurologinių sutrikimų, su amžiumi siejamas dažnis rodo 2 pikus, kurių pirmasis yra vaikystėje, o antras – vyresniame amžiuje (1/3 epilepsijos atvejų prasideda po 60 metų).

Epilepsija pripažįstama, jeigu įvyksta mažiausiai 2 neišprovokuoti priepuoliai arba epileptogeniškumas gali būti įtariamas po priepuolio ir patvirtintas EEG arba MR tyrimų duomenimis. Maždaug 65 % pacientų, sergančių epilepsija, ilgalaikį laikotarpį be priepuolių galima pasiekti gydant vaistais nuo epilkepsijos; likusiems 35 % susidaro gydymui atspari arba sunkiai gydoma epilepsija. Svarbiausi gydymo tikslai yra ne tik optimali priepuolių kontrolė (idealu – būklė be priepuolių), geras gydymo vaistais toleravimas, lėtinių šalutinio poveikio reiškinių išvengimas, gydymo vaistais paprastumas gydytojui ir pacientui, su epilepsija dažnai susijusių gretutinių ligų teigiamas poveikis bei pacientų specialių grupių poreikių tenkinimas. Apskritai, gydymas turi būti įmanimai individualus, pritaikytas kiekvieno paciento poreikiams.1

 

1 Baumgartner C & Pirker S. Update on the diagnosis and therapy of epilepsy. J Neurol Neurochir Psychiatr 2012, 13 (2): 64-80.